top of page

Edukacinė programa visuomenei „Ispanijos laiškai“

   „Ispanijos laiškai“ – tai paskaitos-seminarai apie flamenko meną, jo raidą ir ypatumus.

 

   Pirmieji tokio pobūdžio seminarai buvo organizuoti Jelenos Dementjevos iniciatyva 2016 m. Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje.

   Vėliau „Ispanijos laiškai“ buvo skaitomi Palangos miesto viešojoje bibliotekoje (2019 m.), Klaipėdos universitete (2019; 2020 m.), „Žemynos“ gimnazijos (2021 m.) ir Vytauto Didžiojo gimnazijos (2022 m.) moksleiviams.

 

   Renginio „Ispanijos laiškai“ metu klausytojai susipažįsta su flamenko menu, jo raida ir ypatumais, skirtinga flamenko šokio atributika, praktiškai išbando šokio judesių kombinaciją ir taip pat gali pamatyti šokių atlikimą gyvai.

* Edukacinė programa derinama atsižvelgiant į poreikius, klausytojų amžių, fizinę auditorijos/erdvės specifiką.

Edukacija

Šiek tiek apie flamenko meną...

   Flamenkas (isp. – flamenco) yra sceninis menas, atsiradęs susiliejus maurų, sefardų, kastilų, indų ir afrikiečių kultūroms, ir yra vokalinės muzikos, šokio meno ir muzikinio akompanimento (isp. – cante, baile, toque) sintezė (Instituto Andaluz del Flamenco, 2021).

   Prancūzų rašytojas J. Cocteau pavadino flamenką „ugnimi, kuri miršta, kad vėl atgimtų“. Šio degančio šokio estetiką diktuoja laisvę mėgstantis ispanų čigonų nusiteikimas, kurie vieni pirmųjų ją atliko Andalūzijos (Pietų Ispanija) urvuose.

   Pagal Instituto Andaluz del Flamenco (2021), flamenkas buvo atliekamas religinių švenčių, ritualų, sakramento ceremonijų ir privačių vakarėlių metu. Tai daugelio grupių ir bendruomenių, ypač etninės romų bendruomenės (isp. – étnica gitana), atlikusios svarbų vaidmenį formuojant flamenko meną, tapatybės ženklas.

   Pirmieji profesionalūs flamenko atlikėjai pasirodė XVIII a. viduryje atsiradus dainavimo kavinėms (isp. – cafés cantantes). Atsiradus dainininkui iš Kadiso El Planeta, flamenkas pradėjo virsti menu.

Flamenko šokiai čigonai

   Pirmą kartą flamenko melodijų orkestrinę oranžuotę scenai atliko Manuel de Falla savo balete „El Amor brujo“ (“Kerinti meilė“) – kūrinyje, persmelktame flamenko dvasios ir populiariausiame iš viso Ispanijos baleto teatro repertuaro. Muzikinė baleto medžiaga yra natūraliai persipynusi su farruca, garrotin, zambra, tientos, bulerias, soleares, sigiriya stilių ritmais.

   Nuo 1920 iki 1955 m. flamenko pasirodymai buvo surengti bulių arenose ir teatruose Flamenco opera pavadinimu. Taip prasidėjo teatrinė flamenko meno epocha. Tuo metu flamenko pasirodymai išplito visoje Ispanijoje ir pagrindiniuose pasaulio miestuose.

   1970 m. dešimtmetyje Ispanijoje vyko socialiniai ir politiniai pokyčiai, o Ispanijos visuomenę veikė įvairūs muzikiniai stiliai iš kitų Europos šalių ir JAV.  Buvo taip pat daugybė dainininkų, kurie išaugo klausydami Antonio Mairenos, Pepe Marchena ir Manolo Caracol. Abiejų veiksnių derinys paskatino revoliucinį fusion flamenca laikotarpį.

   Egzistavo virtuozo gitaristo Paco de Lucía (Francisco Sánchez Gómez, 1947-2014) ir daininko Camarón de la Isla (1950-1992) tandemas, kuris suteikė flamenkui kūrybišką impulsą istorijoje. Paco de Lucía perkonfigūravo visą flamenko muzikinį pasaulį, įtraukęs kitų tautų muziką: Brazilijos, arabų ir džiazo muzika, pristatydamas naujus muzikinius instrumentus, tokius kaip Peru cajón, fleita ir kt.

   Nagrinėjant šokio atlikėjus galima išskirti legendinę Carmen Amaya (1913-1963). Ji buvo čigonų kraujo šokėja, kuri tapo žymi XX am. bailaorų bei buvo viena iš labiausiai mėgdžiojamų.

Carmen Amaya flamenko šokėja bailaora
Carmen Amaya flamenco bailaora šokėja

Carmen Amaya

   Dabartiniu metu galima išskirti dvi šiuolaikines profesionalaus flamenko sceninio šokio meno formas:

1) flamenko pasirodymai mažose scenose (isp. – tablao);

2) flamenko pasirodymai didelėse teatrų scenose (pavyzdžiui, Teatro Real Madrid, Teatro de la Maestranza).

 

   Taip flamenko meno perdavimas vyksta menininkų dinastijų, flamenko klubų (isp. – las peñas flamencas) ir socialinių grupių (meno institucijų, aukštųjų mokyklų, asociacijų, privačių šokio mokyklų ir t.t.) dėka.

   Kaip flamenko festivaliai, šiuo metu ypač svarbūs trys socialiniai padariniai dainavimui, grojimui ir šokiams: Jerezo festivalis, Sevilijos flamenko bienalė ("La Bienal de Flamenco Sevilla") ir „Cante de la Minas de la Unión“ festivalis (Mursija). Tarptautiniai flamenko festivaliai taip pat išsiskiria kaip svarbios erdvės, kuriose šis žanras tampa universalus, pavyzdžiui, „Festival de Arte Flamenco de Mont de Marsan“.

La Bienal de Flamenco Sevilla 2024

Bienalle 2024 2.jpg
Bienalle 2024.jpg
bottom of page